Dešimt pagrindinių ES vartotojų apsaugos principų

page-home-img1

Kadangi mums skambina ne tik vilniečiai, bet ir visos Lietuvos gyventojai, ieškodami pagalbos ir Žvėryno bendruomenės valdybos pirm. Pavaduotojo Pauliaus Markevičiaus kontaktų, todėl iš senos svetainės perkeliame jo pasiūlymus. Gal jie bus jums naudingi.

 

Vartotojų teisių apsauga Europos Sąjungoje

Vartotojų teisių rėmimas, klestėjimo ir gerovės didinimas yra svarbūs ES tikslai, ir tai atsispindi Europos teisės aktuose. Europos Bendrijos steigimo sutartyje vartotojų teisių apsaugai yra skirta XIV antraštinė dalis, kurią sudaro 153 straipsnis, nustatantis, kad, siekdama remti vartotojų interesus ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, Bendrija padeda užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą ir ekonominius interesus, taip pat skatinti jų teisę į informaciją, šviečiamąją veiklą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti. Į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis.

Vartotojų apsauga, jų interesų gynimas ir saugumo užtikrinimas yra itin svarbi bendro ES tikslo – pagerinti visų europiečių gyvenimo kokybę – dalis. Todėl ES siekia, kad, nepriklausomai nuo to, ką ir kurioje ES valstybėje perkate, visada būtų taikomi pagrindiniai vartotojų apsaugos principai. Šie principai – tai pagrindinės vartotojų teisės į apsaugą, kurias privaloma įtvirtinti visose ES valstybėse. Vis dėlto šalys gali nuspręsti dar labiau sustiprinti vartotojų apsaugą. ES stengiasi stiprinti šias vartotojų teises ir užtikrinti, kad jos būtų tinkamai ir veiksmingai taikomos visoje Europoje.

Dešimt pagrindinių ES vartotojų apsaugos principų:

  1. Turite teisę pirkti, ką norite ir kur norite.
  2. Jei prekė jums netinka, galite ją grąžinti.
  3. Galioja griežti maisto ir vartojimo prekių saugos standartai.
  4. Turite teisę žinoti, ką valgote.
  5. Sutarčių sąlygos turi būti sąžiningos vartotojams.
  6. Kai kuriais atvejais vartotojai turi teisę apsigalvoti.
  7. Turėtų būti paprasčiau palyginti kainas.
  8. Vartotojai neturėtų būti klaidinami.
  9. Apsauga atostogų metu.
  10. Veiksmingas teisių gynimas tarpvalstybinių ginčų atveju.

Daugiau informacijos: ec.europa.eu/consumers/cons_info/10principles/lt.pdf

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001 atkreipė dėmesį, kad vartojimo sutartis būtina vertinti Vartotojų teisių gynimo įstatymo požiūriu, o tokios sutarties subjektą vertinti pripažinimo vartotoju aspektu. Teismas labai ryžtingai pasisakė už vartotojų teisių apsaugą: „Vartotojų teisių gynimo įstatymas buvo priimtas 1994 m. lapkričio 10 d.. Įstatymai priimami tam, kad jų būtų laikomasi ir jie būtų vykdomi. Šio Įstatymo priėmimas bei vėlesni įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios veiksmai rodo, jog vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, kurios pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 5 dalis, numatanti, kad valstybė gina vartotojo interesus. Konstitucinė nuostata, kad valstybė įsipareigojo ginti vartotojo teises reiškia, jog įsigaliojus šiam įstatymui, vartotojai įgijo jame numatytas teises”.

Kadangi Lietuvoje nėra realiai užtikrinamos vartotojų teisės, o šilumos tiekėjų standartinių šilumos vartojimo sutarčių nesąžiningumą pripažino Vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010-10-26 nutarimu Nr. 10-654, nors pagal šias sutartis šilumą iki šiol vartoja milijonai Lietuvos žmonių, teikiame šiuos pasiūlymus ir įžvalgas, siekdami šilumos ūkyje realiai ir iš esmės užtikrinti vartotojų teisių apsaugą,  mažinti kainas  bei suvartojamus energijos kiekius, taip pat skatinti konkurenciją, tačiau atsižvelgiant į šilumos tiekimo socialinį matmenį.

 

Dėl karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros

Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 1999-12-21 įsakymo Nr. 424 „Dėl Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių patvirtinimo” 17.2 p. nustato, kad daugiabučio namo bute suvartotam karšto vandens kiekiui nustatyti turi būti naudojami buto karšto vandens skaitikliai. Šilumos kiekis, suvartotas šildyti ir vėdinti, per karšto vandens tiekimo sistemas paskirstomas tarp butų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant apmokėjimus už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarka. Tačiau nėra atliekama karšto vandens skaitiklių butuose metrologinės patikros, kurių privalomumą nurodė Metrologijos tarnyba. Minėtos taisyklės karšto vandens skaitiklius butuose priskiria prie apskaitos mazgo, kuris laikomas  šilumos šaltinyje, grupiniame arba objekto šilumos punkte įrengtu matavimo prietaisų komplektu, skirtu šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitai bei parametrų kontrolei. Šiose taisyklėse matavimo priemonės apibendrintai vadinamos apskaitos prietaisais arba jų funkciniais pavadinimais (šilumos ir karšto vandens skaitikliais, temperatūros ir slėgio jutikliais, srauto matuokliais). Karšto vandens tiekėjas privalo savo lėšomis įrengti, prižiūrėti ir eksploatuoti šiuos karšto vandens skaitiklius. Tai nustatė Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010, teigdamas, kad UAB „Vilniaus energija“ laikytina karšto vandens tiekėja Vilniuje. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą.

Dar daugiau, UAB „Vilniaus energija“, kuri yra ir karšto vandens tiekėja, pažeisdama minėto nutarimo ir kitų teisės aktų reikalavimus, šilumos ir karšto vandens apskaitai Vilniuje iki šiol naudoja metrologiškai nepatikrintus gyventojų butuose įrengtus karšto vandens skaitiklius, nes pagal šiuos skaitiklius šilumos vartotojai deklaruoja suvartoto karšto vandens kiekį, pagal kurį apskaičiuojama pašildymui suvartota šiluma, kuri atimama iš bendro namo suvartotos šilumos kiekio, o likutis yra paskirstomas visiems vartotojams kaip namo šildymas. Namuose nuolat susidaro karšto vandens trūkumai (apie 400-500 kub. m. per metus), o šio karšto vandens pašildymo sąnaudas UAB „Vilniaus energija“ neteisėtai įtraukia į butų ir bendro naudojimo patalpų šildymą. Nors namuose yra įrengtas įvadinis karšto vandens skaitiklis, tačiau UAB „Vilniaus energija“, pažeisdama metrologiją reglamentuojančius teisės aktus ir šilumos paskirstymo metodikas, šilumos paskirstymui naudoja gyventojų deklaruoto karšto vandens kiekius pagal metrologiškai nepatikrintus karšto vandens skaitiklius, versdama vartotojus mokėti už šilumos energiją, kurios jie faktiškai nesuvartojo. Tačiau ir šiuo atveju Metrologijos inspekcija iki šiol nesiima jokių veiksmų padėčiai taisyti, nors privalo.

Iki šiol visi Vilniaus vartotojai yra klaidinami, kas yra jų karšto vandens tiekėjas, nors Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nustatęs, kad UAB „Vilniaus energija“ yra karšto vandens tiekėja Vilniuje. Šio teismo kolegija 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civ. byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir UAB „Vilniaus energija“ (Nr. 3K-3-579/2003, kat. 37.1; 40.2; 40.5) konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, jog UAB “Vilniaus vandenys” yra ir karšto vandens tiekėjas. Iš byloje esančios 1999 m. lapkričio 29 d. sutarties matyti, kad šilumos energiją šildymui ir karštam vandeniui paruošti bendrijos gyventojams parduoda (tiekia) UAB „Vilniaus energija“. Taigi šilumos energijos (karšto vandens) pardavėjas yra aiškus, o aiškūs faktai nereikalauja teisminio pripažinimo. Ta aplinkybė, jog UAB „Vilniaus energija“, parduodama gyventojams šilumos energiją, šiai prievolei vykdyti pasitelkia ir kitus asmenis (taip pat ir UAB „Vilniaus vandenis“), nėra pagrindas daryti išvadą, kad UAB „Vilniaus vandenys“ yra ir šilumos energijos (karšto vandens) pardavėjas. Pagal CK 6.38 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkas vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai prieš kreditorių už tinkamą prievolės įvykdymą lieka atsakingas pats skolininkas.“ Tai taikytina ir kitiems Lietuvos karšto vandens vartotojams.

Lietuvos teisės aktai nustato, kad vartotojai, įskaitant daugiabučių namų gyventojus už karštą vandenį moka pagal savo butų skaitiklių rodmenis. Kaip žinome, karšto vandens kainos pagrindiniai komponentai yra šalto bazinio vandens kaina ir šilumos, sunaudotos jo pašildymui, kaina. Karšto vandens, parduoto pagal butų skaitiklius, kiekis sudaro tik dalį viso pašildyto vandens. Skirtumas yra gana ženklus: 28,2%. Tai taip vadinamas „nepaskirstytas“ vanduo. Lietuvos Respublikos ūkio ministro  2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ 338 p. nustato, kad tuo atveju, jeigu karšto vandens tiekėjas nėra įvykdęs visų savo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, nustatant mokėjimą už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis negali būti priskirtas ir išdalijamas sumokėti buitiniams karšto vandens ir šilumos vartotojams, o jeigu jis jau buvo priskirtas ir išdalytas, atliekamas perskaičiavimas.“ Tačiau karšto vandens tiekėja iki šiol nesutvarkė šildymo bei karšto vandens apskaitos, todėl UAB „Vilniaus energija“ negali šilumos apskaitai paskirstymui naudoti metrologiškai nepatikrintų skaitiklių duomenis, nes įstatymai tai draudžia. Be to, tai tokie netikslūs duomenys  pažeidžia vartotojų teises, nes nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskiria ir išdalina sumokėti buitiniams karšto vandens ir šilumos vartotojams, tuo sistemingai pažeidinėdama vartotojų teises. Net jei šiuos skaitiklius įrengti turėjo ne šilumos tiekėjas, tačiau šilumos paskirstymui naudoti metrologiškai nepatikrintų skaitiklių draudžia Metrologijos įstatymas, kurį šilumos tiekėjai pažeidinėja, nes visose šilumos skirstymo metodikose šiluma apskaitoma pagal karšto vandens skaitiklius ir namo įvadinius nuotolinio duomenų nuskaitymo šilumos skaitiklius, kurių tiek vieni, tiek kiti metrologiškai nepatikrinti ir neįteisinti. Šilumos ūkio milijardai apskaitomi neįteisintais skaitikliais.

Kadangi šiluma, skirta karšto vandens pašildymui, apskaičiuojama pagal karšto vandens skaitiklių butuose parodymus, kuriais naudojasi atsakovas, nors apskaitos mazgo (kurį sudaro ir karšto vandens skaitikliai pagal minėtą įsakymą žr. Apibrėžimai) rodmenys negali būti naudojami atsiskaitymams, kai viršytas Valstybinės metrologijos tarnybos nustatytas patikros periodiškumas (22 p.), būtina imtis priemonių, kad karšto vandens tiekėjas atliktų karšto vandens skaitiklių butuose metrologines patikras.

 

Dėl šilumos apskaitos

Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 1999-12-21 įsakymo Nr. 424 „Dėl Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių patvirtinimo” 19 p. nustato, kad tiekėjas arba apskaitos mazgo savininkas parengia apskaitos mazgo eksploatavimo instrukciją, paskiria apmokytą asmenį prižiūrėti apskaitos prietaisus arba šias funkcijas pagal sutartį paveda įmonei, turinčiai leidimą eksploatuoti šilumos įrenginius. Asmuo, prižiūrintis apskaitos mazgą, privalo kartą per savaitę apžiūrėti prietaisus, patikrinti jų veikimą ir registruoti rodmenis šilumos punkte esančiame specialiame žurnale. Tačiau Lietuvoje masiškai naudojama metrologiškai nepatikrinta šilumos punktų nuotolinio (telemetrinio) valdymo „RubiSafe“ sistema atėmė bet kokią gyventojų teisę patiems spręsti kiek vartoti šilumos. Dar daugiau, ši nuotolinio valdymo sistema yra visiškai nekontroliuojama, netikrinama ir sudaro korupcines sąlygas šilumos, o kartu ir dujų tiekėjams nepagristai lobti dirbtinai nuotoliniu būdu didinant tiekiamos šilumos tiekius. Šiuo metu nėra jokių objektyvių ir patikimų priemonių sukontroliuoti, ar šilumos tiekėjai dirbtinai nedidina tiekiamos energijos kiekio, pavyzdžiui užprogramuodami slėgio didinimą vamzdynuose arba tam tikromis valandomis užkeldami temperatūrą, kad tik nekristų šilumos pardavimai. Tokios korupcinės galimybės iš esmės pažeidžia vartotojų teises, kurias “gina” valstybė. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 1999-12-21 įsakymo Nr. 424 „Dėl Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių patvirtinimo” 19 p. nustato, kad tiekėjas (t.y. ieškovas UAB „Vilniaus energija“) arba apskaitos mazgo savininkas (t.y. ieškovas UAB „Vilniaus energija“) parengia apskaitos mazgo eksploatavimo instrukciją, paskiria apmokytą asmenį prižiūrėti apskaitos prietaisus arba šias funkcijas pagal sutartį paveda įmonei, turinčiai leidimą eksploatuoti šilumos įrenginius. Asmuo, prižiūrintis apskaitos mazgą, privalo kartą per savaitę apžiūrėti prietaisus, patikrinti jų veikimą ir registruoti rodmenis šilumos punkte esančiame specialiame žurnale. Todėl namų suvartotos šilumos kiekis turi būti apskaitomas ir sąskaitos išrašomos tik name esantį specialų žurnalą, kuris turi būti prilygintas griežtos atskaitomybės buhalterinės apskaitos dokumentui, už kurio aplaidų vedimą, nevedimą, sunaikinimą ir klastojimą būtų numatyta administracinė ir (arba) baudžiamoji atsakomybė.

 

Dėl nuotolinio šilumos ir karšto vandens apskaitos duomenų perdavimo

Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 1999-12-21 įsakymo Nr. 424 „Dėl Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių patvirtinimo” 20 p. nustato, kad už apskaitos mazgo eksploatavimą ir matavimo prietaisų savalaikę metrologinę patikrą atsako apskaitos mazgo savininkas (t.y. šilumos ir karšto vandens tiekėjas) ar kita eksploatuojanti apskaitos prietaisus įmonė, su apskaitos mazgo savininku) pasirašiusi sutartį. Tačiau iki šiol tūkstančių namų šilumos tiekimo apskaitos sistemos su nuotoliniu duomenų perdavimu neturi metrologinės patikros, kurios privalomumą nurodė Metrologijos tarnyba. Matavimo priemonė su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu yra vertinama kaip matavimo sistema ir todėl metrologinė patikra turi būti atliekama kaip matavimo sistemai, atitinkamai įforminant patikros rezultatus (Metrologijos tarnybos 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. V-107).

Daugumoje vilniečių daugiabučių namų šilumos punktuose esančių matavimo priemonių (šilumos apskaitos sistemų) rodmenys yra nuskaitomi ir perduodami šilumos tiekėjui nuotoliniu būdu. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/22/EB dėl matavimo priemonių 1 priedo „Esminiai reikalavimai“ 10.4 ir 10.5 punktus, nustato, kad tiesioginio pardavimo prekybiniams sandoriams skirta matavimo priemonė turi būti suprojektuota taip, kad, įrengus ją pagal paskirtį, matavimo rezultatas būtų pateiktas abiem sandorio šalims, o matavimo priemonės displėjaus rodmuo yra matavimo rezultatas, pagal kurį nustatoma mokama kaina, ir todėl nuotolinio duomenų perdavimo kanalas, naudojamas atsiskaitymo duomenų surinkimui, turi būti metrologiškai kontroliuojamas. Namo šilumos apskaitos rodmenų nuotolinio perdavimo sistema nėra metrologiškai patikrinta, nors matavimo priemonė su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu yra vertinama kaip matavimo sistema ir todėl metrologinė patikra turi būti atliekama kaip matavimo sistemai, atitinkamai įforminant patikros rezultatus (Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-107 „Dėl matavimo priemonių su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu metrologinio įteisinimo“ 2 p.). Tačiau Metrologijos inspekcija iki šiol nesiima jokių veiksmų padėčiai taisyti, nors privalo.

Kadangi apskaitos mazgo rodmenys negali būti naudojami atsiskaitymams, kai viršytas Valstybinės metrologijos tarnybos nustatytas patikros periodiškumas ir pakeista apskaitos mazgo schema (22 p.), būtina įpareigoti šilumos tiekėją atlikti šilumos tiekimo apskaitos sistemos su nuotoliniu duomenų perdavimu metrologines patikras bei įteisinti šias sistemas bei apsaugoti jas nuo bet kokio duomenų klastojimo, kartu sudarant sąlygas vartotojui bet kada patikrinti duomenis.

 

Dėl manipuliavimo šildymo kiekiais ir būtinybės įrengti individualią apskaitą

Šilumos tiekėjai iki šiol nevykdo 1997 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimo  Nr. 1507 reikalavimo gyventojams įrengti šilumos apskaitos prietaisus butuose, kaip to reikalauja šio nutarimo 1.3 punktas, nustatantis, kad dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjai (toliau vadinama – tiekėjai), kurie su vartotojais yra sudarę dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis, įrengia jiems (taip pat pakeičia netenkinančius apskaitos reikalavimų arba pasibaigus eksploatavimo terminui) šiluminės energijos (išskyrus šilumos apskaitos prietaisus, įrengiamus pramonės įmonėse, vartojančiose šiluminę energiją technologiniams procesams), dujų, elektros energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus. Apskaitos prietaisus tiekėjas perka ir juos įrengia bei keičia savo lėšomis. Šilumos apskaitos prietaisai gyventojų butuose turėjo būti įrengti iki 1998 m. spalio 1 d. (2.1 p.).

Namų renovacija padėtų sumažinti šildymo sąnaudas, tačiau jokia renovacija nebus sėkminga, jei nebus individualios šilumos apskaitos, kuri leistų sumažinti energijos suvartojimą apie 20 proc. vien dėl galimybės taupyti ir reguliuoti šilumos kiekį, kuri dabar reguliuoja, o kartais ir manipuliuoja pats šilumos tiekėjas arba susijusios įmonės. Žvėryno seniūnijos viename name įrengtame UAB „Vilniaus energija“ priklausančiame šilumos punkte gyventojai buvo priversti demontuoti metrologiškai nepatikimą nuotolinio valdymo sistemą, nes šilumos tiekėjas vis keisdavo pačių gyventojų pasamdyto šilumos specialisto parinktus šildymo parametrus, versdamas gyventojus vartoti daugiau šilumos, nei reikėjo. Lauke esant +12 temperatūrai spalio mėnesį šis namas buvo kaitinamas lyg lauke būtų -20 laipsnių šalčio. Vamzdynuose cirkuliavo beveik verdantis šilumnešis. Todėl gyventojai demontavo nuotolinio ryšio antenas. Todėl būtina užtikrinti, kad šilumos tiekėjas neturėtų galimybės be gyventojų žinios ir sutikimo manipuliuoti šilumos punkto nustatymais tiek tiesiogiai, tiek per dukterines arba susijusias įmones. Tačiau šią problemą realiai galima išspręsti tik įrengus individualią apskaitą. Šiuos darbus atlikti reiktų įpareigoti pačius šilumos tiekėjus. Taip pat būtina panaikinti visus biurokratinius apribojimus keisti šildymo būdą bute arba name. Tai turėtų būti paties vartotojo sprendimas, įvertinus technines ir ekonomines aplinkybes. Vartotojo atsijungimas skatina konkurenciją ir nedaro žalos kitiems vartotojams. Sumažėjusias ir (arba) negautas šilumos tiekėjo pajamas dėl mažesnio vartotojų skaičiaus negalima laikyti „žala vartotojams“, todėl būtina kuo skubiau naikinti visokius mokesčius už rezervines galias, nes tai yra tik tiekėjo negautų pajamų padengimas, o ne kompensacija kitiems vartotojams dėl žalos, atsiradusios dėl atsijungimo.

 

Dėl šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų priežiūros ir eksploatacijos

Gyventojai iki šiol savo lėšomis prižiūri ir išlaiko šilumos punktų įrangą, kuri priklauso šilumos tiekėjams, nors Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2010-10-19 raštu Nr. R2-1693 nusprendė, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 5 dalį, Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas yra atsakingas už jam nuosavybes teise priklausančių gyvenamųjų namų šilumos punktų įrenginių priežiūrą (eksploataciją). Iki šiol gyventojai moka ir už jiems nepriklausančių šilumos punktų suvartotą elektros energiją, nors šios sąnaudos jau yra įtrauktos į šilumos tarifą, tuo iš esmės pažeidžiant vartotojų teises ir sudarant sąlygos šilumos tiekėjams turtėti be pagrindo.

Šie šilumos punktai nėra laikomas namo bendro naudojimo įranga, nes pagal Civilinį kodeksą bendro naudojimo įranga gali priklausyti tik namo bendraturčiams dalinės nuosavybės teise ir negali būti perduota tretiesiems asmenims atskirai nuo bendraturčiams priklausančių patalpų. UAB „Vilniaus energija“ nuosavybės teise priklausančio šilumos punkto priskyrimo namo bendro naudojimo objektams yra visiškai nepagrista jokia teisės norma ir faktinėmis aplinkybėmis. Nei Civilinis kodeksas, nei Bendrijų įstatymas nenumato galimybės, kad namo bendro naudojimo įranga priklausytų ne namo bendraturčiams. Dar daugiau, Civilinis kodeksas įpareigoja UAB „Vilniaus energija“ tinkamai prižiūrėti šiais įmonei priklausantį turtą, kuris yra naudojamas jos prievolei tiekti šilumą individualiems butams vykdyti. Pagal Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Taigi, jeigu šilumos punktas ar kita įranga (šilumos apskaitos prietaisai, nuotolinio nuskaitymo įranga) nepriklauso namo patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise, tai jie neprivalo apmokėti išlaidų, susijusių su jų naudojimu (eksploatavimu) ir priežiūra, įskaitant išlaidų, susijusių su šio šilumos punkto suvartota elektros energija. Šią išvadą patvirtino ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri 2010-10-19 raštu Nr. R2-1693 nusprendė, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 5 dalį, Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas yra atsakingas už jam nuosavybes teise priklausančių gyvenamųjų namų šilumos punktų įrenginių priežiūrą (eksploataciją). Komisija nustatė, kad name esantis šilumos punktas (technologinis įrenginys) nuosavybes teise priklauso namo šilumos tiekėjui UAB „Vilniaus energija“. Minėta įstatymo nuostata įpareigoja šilumos tiekėją, tiekiant šilumos energiją Paribio g. 28 namo gyventojams, rūpintis jam nuosavybes teise priklausančio name įrengto šilumos punkto priežiūra (eksploatavimu). Eksploatacija apima ir šiame punkte suvartotą elektros energiją. Tačiau UAB „Vilniaus energija“ jai priklausančio turto neprižiūri, nes šią savo prievolę yra perkėlusi visiems namo gyventojams, iš kurio mokesčius su svetimo turto priežiūrą surenka namų administratoriai arba pats šilumos tikėjas.

Dar daugiau, šilumos tiekėjai tinkamai nevykdo dvišales šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis (rašytines ir konkliudentines) ir atsisako užtikrinti šilumos ir karšto vandens tiekimą iki kiekvieno vartotojo buto, nes šilumos tiekėjas atsisako eksploatuoti ir prižiūrėti šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklus, kurie jam priklauso nuosavybės teise (šilumos punktas) ir kuriuo jis valdo arba naudoja kitais pagrindais (pvz., panaudos pagrindu valdomi namo vidaus tinklai iki butų), kad šilumos tiekėjas galėtų užtikrinti šildymo tiekimą iki kiekvieno buto ir laiptinės. Pažymėtina, kad šilumos tiekėjas namo vidaus tinklus valdo panaudos pagrindais pagal konkliudentinę panaudos sutartį. Tokios sutarties buvimą įrodo dvišalės butų šildymo sutartys, kurių įgyvendinimas įmanomas tik leidžiant šilumos tiekėjui panaudos pagrindais naudotis namo vidaus tinklais, nes šilumos tiekėjas privalo užtikrinti šilumos tiekimą iki buto. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad vartotojai yra šilumos tinklų, esančių name, bendraturčiai, jiems pagal daiktinės teisės normas keliama pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, įskaitant elektros suvartojimą namo bendroms reikmėms (CK 4.76 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005; 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2005). Tačiau šilumos tiekėjui priklausančio šilumos punkto ir panaudos pagrindais valdomų namo vidaus tinklų tinkamas eksploatavimas ir priežiūra yra šilumos tiekėjo prievolė, nes  šilumos tiekėjo ir namo bendraturčių atsakomybės riba yra kiekvieno bendraturčio buto siena, kaip numato ir suponuoja  individualios šilumos vartojimo sutartys. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis teismas taip pat yra išaiškinę, kad šilumos tiekimo sutarčių sąlygos, pagal kurias šiluma tiekiama ne iki gyventojų butų, o tik iki eksploatacijos ribų (pastato išorinės sienos), yra nesąžiningos vartotojų, t. y. butų savininkų, atžvilgiu (CK 6.188 straipsnis). Galutinis šilumos tiekimo taškas turi būti konkretus butas. Teismas, nustatęs, jog vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga ir ją pripažinęs negaliojančia, turi teisę sutartį atitinkamai modifikuoti, užpildydamas sutarties spragą, atsiradusią dėl nesąžiningos sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia (CK 6.195 straipsnis).

Sutartyse vartojama sąvoka „eksploatacijos riba” šiuo atveju reiškia ne galutinio tiekimo tašką, bet tiekimo tinklų nuosavybės teisės ir tinklų priežiūros atribojimą, t. y. kiekviena sutarties šalis yra atsakinga už jai nuosavybės teise priklausančių šilumos tiekimo tinklų eksploatavimą ir priežiūrą arba apmokėjimą už šias paslaugas, jei šilumos tinklų šilumos tiekėjas nevaldo kitais pagrindais, pvz., panaudos. Tačiau bet kuriuo atveju, šilumos, kaip prekės, perdavimo prasme šilumos tiekėjas yra atsakingas, kad perkama šiluma pakliūtų pirkėjui nepriklausomai nuo to, kieno – pardavėjo ar pirkėjo – tinklais ji yra perduodama. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutarties esmę – pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas privalo perduoti prekę pirkėjui (CK 6.305, 6.383 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Tai reiškia, kad šilumos tiekėjas privalo vykdyti savo prievolę patiekti tinkamos kokybės šilumą iki kiekvieno buto nepriklausomai nuo to, kas eksploatuoja namo vidaus tinklus. Pažymėtina, kad šilumos tiekėjas, naudojantis namo vidaus tinklus panaudos pagrindais (neatlygintai) privalo prižiūrėti šiuos tinklus, kad galėtų tinkamai vykdyti savo prievolę tiekti šilumą kiekvienam namo butui. Tačiau šilumos tiekėjas šios priežiūros nevykdo. Šių šildymo sistemų tinklų neprižiūrėjo ir namo administratorius.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2009-12-18 nutarimu Nr. 02-51 panaikino savo 2002-05-30 protokolu Nr. 22 nustatytą rekomendaciją, kad šilumos punktų, įrengtų daugiabučiuose namuose, elektros energijos sąnaudos priskiriamos bendrosioms namo elektros energijos sąnaudoms. Savo pažymoje dėl šio nutarimo panaikinimo, Komisijos Šilumos skyriaus darbuotojai klausimo analizėje išaiškino, kad šilumos punktų, jei jie nuosavybės teise nepriklauso pastato savininkams, sunaudota elektros energija negali būti priskirta namo bendrosioms sąnaudoms.

Pagal Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Taigi, jeigu šilumos punktas ar kita įranga (šilumos apskaitos prietaisai, nuotolinio nuskaitymo įranga) nepriklauso namo patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise, tai jie neprivalo apmokėti išlaidų, susijusių su jų naudojimu (eksploatavimu) ir priežiūra. Už elektros energiją, sunaudotą naudojant minėtą įrangą, turi apmokėti jų savininkas – šilumos tiekėjas. Apmokėjimo tvarka turi būti nustatyta šilumos tiekėjo sutartyje su elektros energijos tiekėju. Nors Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisija panaikino savo rekomendaciją dėl šilumos punkto suvartotos el. energijos priskyrimo namo bendrosioms reikmėms suvartotai elektrai, pažymiu, kad tai buvo tik rekomendacija, nesukelianti jokių teisinių pasekmių, nes neprivaloma.

Pažymėtina, kad gyventojai moka už šildymą galutinę kainą, į kurią yra įtrauktos visos sąnaudos.  Pagal galiojančius ir privalomus teisės aktus, šilumos punkto suvartota el. energija, skirta perduoti šilumą vartotojui į butą, yra įtraukta į galutinę šilumos kainą, nes yra priskirta šilumos perdavimui, todėl vartotojas neturi antrą kartą už ją mokėti. Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. nustato, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Tai reiškia, kad šilumos perdavimo kaina, įskaitant šilumos punkto suvartotą el. energiją, yra įtraukta į šilumos kainą, nes pagal šį įstatymą šilumos perdavimu laikomas šilumos pristatymas šilumnešiu šilumos perdavimo tinklo vamzdynais, o šilumos perdavimo tinklas – sujungtų vamzdynų ir įrenginių sistema, skirta pristatyti šilumnešiu šilumą iš gamintojo vartotojams, kurie yra namo butų savininkai. Šilumos pirkimo–pardavimo vieta – šilumnešio vamzdynų vieta, kurioje tiekėjas parduoda šilumą vartotojui. Tai yra kiekvieno vartotojo butas, kurį šildo UAB „Vilniaus energija“. Atsižvelgiant į energijos pirkimo–pardavimo vartojimo sutarties specifiką, energiją tiekiančio asmens atsakomybė tik iki energijos įvado gyvenamajame name reikštų tiekėjo atsakomybės ribojimą, kuris šios vartojimo sutarties atveju reikštų nesąžiningos, pažeidžiančios sandorio šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sąlygos įtvirtinimą (CK 6.188 straipsnis). Tokia išvada išplaukia ir iš Energetikos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog energetikos įmonės, tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002).

Jei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir vietos valdžia, nustatydamos galutinę šilumos kainą, į ją neįtraukė tam tikrų sąnaudų, tai nėra ir negali būti pagrindas grobstyti viso namo bendro naudojimo elektrą, nes Šilumos ūkio įstatymas numato, kad į šilumos kainą yra įtraukiamos visos jos gamybos ir pristatymo sąnaudos. Todėl UAB „Vilniaus energija“ neteisėtai ir neturėdama gyventojų sutikimo vartoja namo bendro naudojimo elektrą. Šios bendrovės valdomas šilumos punktas, kuris tiekia šilumą ir karštą vandenį į namo butus, yra neteisėtai prijungtas prie namo bendro naudojimo elektros tinklų ir nėra įrengta atskira apskaita. Nors į šilumos  kainą yra įtraukta jos pristatymo kaina iki kiekvieno vartotojo buto, tačiau šilumos tiekėjas nelegaliai naudojasi namo bendro naudojimo elektra ir praturtėja be pagrindo, nes už šią elektrą sumoka visi namo gyventojai, o ne šilumos tiekėjas.

Dėl šilumos kainų

Šilumos bazinės kainas būtina peržiūrėti, šilumos tiekėjui leidžiant įtraukti sąnaudas tik šilumos tiekimo metu (šildymo sezono metu), o ne už visus metus, kai šiltuoju metų laiku gaminama nerentabili elektra. Būtina realiai pagal sąnaudas atskirti elektros ir šilumos gamybą kogeneracinėse elektrinėse.

Pažymėtina, kad apie 80% centralizuotos šilumos tiekiama iš kogeneracinių elektrinių, kurių pagrindinis produktas – elektra, o šiluma yra atliekos, kurios sudaro apie 70% (iš kiekvieno kubo dujų arba kito kuro tik 30% pavirsta elektros energija) ir yra nepagristai perkeliamos šilumos vartotojui, nes kitaip elektros gamybos savikaina bus didesnė už dabartinę pardavimo kainą 45ct/kWh . Žiemos metu šilumos vartotojui įbrukama apie 70-80% to į atliekas einančio energijos kiekio, tačiau pasibaigus šildymo sezonui, jis nukrenta iki 10%, nes likusį kiekį elektrinės išmeta į orą per kondensavimo įrenginius. Šildymo sezonas trunka apie 5 1/2 mėnesio , nešildymo-6 1/2, todėl bendras metinis šitos mistifikuojamos sistemos efektyvumas nesiekia 50% tai yra, kas antras kubas kuro šildo orą lauke (palyginimui – kaimo močiutės krosnis turi didesnį efektyvumą) . Už visą sudegintą kurą sumoka šilumos vartotojas, nepaisant to, kad jis gauna tik pusę tos energijos. Jei pridėtume nuostolius trasose, visos neefektyvios struktūros išlaikymo išlaidas, gautume atsakymą, kodėl centralizuotas šildymas 2-2,5 karto brangesnis negu kiti šildymo būdai. Renovuodamas daugiabutį, gyventojas iš tiesų sumažina suvartojamos šilumos kiekį, tačiau tuo pačiu padidina išmetamos į orą šilumos kiekį per elektrinių kondensavimo įrenginius ir ydingas ratas užsidaro, nes vartotojas sumoka už visą sudegintą kurą.

 

VEIKSMŲ PLANAS IR SIŪLYMAI

  1. Šilumos ūkio padėties įvertinimas. Šilumos vartojimą ir tiekimą reglamentuojančių teisės aktų analizė, parengiant pataisas, kurios užtikrintų vartotojų teisių apsaugą, konkurenciją ir užkirstų kelią monopolijoms ir karteliams. Darbo grupės sudarymas iš įvairių institucijų ir visuomenės atstovų.
  2. Vartotojų teisių apsaugos, Energetikos inspekcijos, Kainų kontrolės komisijos, Metrologijos tarnybos bei inspekcijos funkcijų sujungimas ir realių galių suteikimas, kad atsirastų institucija, galinti realiai ginti vartotojų teises.
  3. Šilumos apskaitos skaidrumas ir paprastumas, užtikrinant individualią apskaitą ir apskaitos prietaisų metrologinę patikrą.
  4. Šilumos sąskaitose pateikiama visa informacija, pagal kurią vartotojas galėtų įsitikinti sąskaitos pagrįstumu, nurodant taikytiną paskirstymo metodiką, visą namo šilumos kiekis, šilumos kainą, deklaruotą karštą vandenį, faktiškai suvartotą karštą vandenį, namo plotą ir pan.
  5. Šilumos skirstymo metodikų peržiūra vartotojų teisių apsaugos atžvilgiu, užtikrinant, kad individualus vartotojas mokėtų tik už jo faktiškai suvartotą šilumą. Karšto vandens ruošimo ir namo šildymui skirtos šilumos realus atskyrimas apskaitos prietaisais.
  6. Šilumos kiekio individuali apskaita ir individualus reguliavimas per vamzdynų pertvarkymą. Šilumos tiekėjas nereguliuoja tiekiamos šilumos kiekio. Namų vamzdynų renovaciją vykdo šilumos tiekėjas, jam skiriama valstybės ir ES parama.
  7. Šilumos tiekėjas atsako už šilumos tiekimą iki kiekvieno buto, kuriame įrengiama individuali apskaita. Šilumos tiekėjas prižiūri vamzdynus iki butų šilumos skaitiklių. Panaikinamas tarpininkas tarp vartotojo ir šilumos tiekėjo.
  8. Šilumos bazinės kainos peržiūrėjimas, šilumos tiekėjui leidžiant įtraukti sąnaudas tik šilumos tiekimo metu (šildymo sezono metu), o ne už visus metus, kai šiltuoju metų laiku gaminama nerentabili elektra. Realus elektros ir šilumos gamybos sąnaudų atskyrimas.
  9. Neribojama ir nevaržoma vartotojų teisė pasirinkti kitą šildymo būdą (butuose, namuose ir kitur), jei leidžia buto, namo techninės galimybės. Skatinama konkurencija.
  10. Šilumos tiekimo pripažinimas bendro ekonominio intereso paslauga, kurios tiekimas nėra susijęs su pelno siekimu. Šilumos ūkių grąžinimas savivaldybėms.
  11. Bendrijų steigimo supaprastinimas iki paprastos rašytinės sutarties sudarymo. Namo bendrija yra fizinių asmenų asociacija, o ne juridinis asmuo. Buhalterinė apskaita, pirmininkų samdymas neprivalomi. Už namo priežiūrą atsako patys gyventojai. Įvedama privaloma statinio techninė apžiūra.
  12. Visi tiekėjai privalomai sudaro tiesiogines individualias sutartis su individualiais vartotojais namuose ir butuose. Visų tarpininkų tarp vartotojų ir tiekėjų (administratorių, bendrijų ir pan.) šalinimas. Visi tiekėjai atsako už prekės (paslaugos) tiekimą iki kiekvieno buto ir prižiūri tinklus panaudos pagrindais iki kiekvieno buto. Perkamos prekės kiekį reguliuoja vartotojas. Visi tiekėjai sąskaitas išrašo kiekvienam vartotojui atskirai.

 

Parengė P. Markevičius Paulius.markevicius@gmail.com

No Comments Yet.

Leave a comment